OKEANAS veislynas, Labradoro retriveriai, Retriveris
IŠTRAUKA iš knygos „ŠUNYS ir jų veisimas“ aut. Chilleri Charmar(UK)
ŠUNIUKŲ GIMIMAS
Kalės ir šuniukų „lizdas“
Jeigu veislyne turite kelias kales, galima paišlaidauti ir nusipirkti gerą dėžę šuniavimuisi. Ji turi būti naudojama tik tam tikslui. Dėžė turi būti tvirta, su atvožiamu stogu ir žemyn atlenkiama viršutine priekinės sienelės dalimi. Dėžės dugnas turi būti išimamas. Patartina turėti du dugnus, kad būtų lengviau palaikyti švarą „lizde“. Dėžės sieneles tvirtinti ne vinimis – geriau varžtais ar kabėmis su veržlėmis. Dėžės stogas ir atlenkiamoji priekinės sienelės dalis sukabinamos kilpomis ir sutvirtinamos kabliais ar sklendėmis. Dėžės dugnas turi būti pakeltas nuo grindų (kojos ar padėklas 5-7 cm aukščio), taip kalė ir šuniukai bus apsaugoti nuo skersvėjų. Kai oras atšals, galima dėžės stogą atvožti ir virš jos pakabinti ultravioletinių spindulių lempą.
Dėžė turi būti tvirta, o jos stogas pakankamai platus, nes kalės mėgsta ant jo gulėti ir stebėti augančius žaidžiančius aptvare šuniukus. Aptvaro ir dėžės dugnas gali būti bendras, apkaltas apšiltintu linoleumu. Dugną reikia iškloti laikraščiais ir maišais, nes kalė prieš šuniavimąsi visa tai kapstys ir gramdys. Linoleumo dėka palengvės dėžės ir aptvaro valymas, bet linoleumą reikia pritvirtinti taip, kad jį po eilinės vados būtų lengva nuimti ir dezinfekuoti. Po dezinfekcijos dėžė išdžiovinama, iškaitinama saulėje, infraraudonų ar kvarco (ultravioletinių) spindulių lempomis, po to paslepiama iki kito karto. Jeigu dėžė sutvirtinta kabėmis ar varžtais, ji lengvai išrenkama ir surenkama.
Dėžės dydis priklauso nuo veislės, bet joje turi tilpti gulinti kalė ir dar likti apie 7-10 cm iki dėžės kraštų. Dėžės viduje 5-7 cm aukštyje nuo dugno prikalamos medinės 5-7 cm pločio lentelės. Jos apsaugotų šuniukus nuo sumaigymo, jeigu kalė būtų nerūpestinga, išsiblaškiusi, išmėtytų šuniukus ir guldamasi prispaustų mažylį prie dėžės sienelės.
Priekinė sienelė tvirtinama prie pagrindo kilpomis, iš šonų reikalingi skląsčiai, kad ją būtų galima pakelti. Kai šuniukai paaugs, ją bus galima atlenkti, ir šuniukai greit išmoks iššliaužti ja iš „lizdo“ į aptvarą ir nesuteršti savo guolio. Taip pat lengvai jie galės sugrįžti atgal, tik reikia prie sienelės prikalti keletą horizontalių lentelių, kad jų maži nagučiai tvirčiau įsikabintų.
Sukonstruoti dėžę – „lizdą“ šuniuotis nykštukinės veislės kalei daug lengviau, negu didelei. Nykštukinė kalė gali šuniuotis kartoninėje dėžėje, kurios vienoje sienelėje 7-10 cm aukštyje nuo dėžės dugno galima išpjauti angą.
Jeigu reikia apsauginės lentelės, ją galima padaryti iš trijų medinių kotų (nuo šepečių), perkišti juos per kartoną 5 cm aukštyje ir 5 cm atstumu nuo kampo bei surišti išlindusius galus. Išlindę galai bus vietoje rankenėlių, jeigu reikės dėžę pakelti ar pernešti j kitą vietą.
Kartoninės dėžės labai patogios ir higieniškos, nes jų valyti nereikia, o tik pakeisti kitomis. Šiuo atveju galima nebijoti infekcijos. Ji veikiau gali pasitaikyti naudojant pastovias blogai dezinfekuojamas dėžes.
Kalės šuniavimasis
Šuniavimasis – terminas, vartojamas apibūdinant šuniukų gimimo procesą. Jis vartojamas ir kalbant apie lapes, vilkus ir kai kuriuos kitus gyvūnus, kurių jaunikliai vadinami „šuniukais“. Šunys skirtingi dydžiu ir kūno sudėjimu, todėl šuniavimosi procesai labai skiriasi, ir nežinia, ką būtų galima laikyti normaliu. Be to, kiekvienos veislės ribose šuniavimasis yra nevienodas, ir tai normalu.
Kokia bebūtų veislė, kad ir kaip lengvai būtų šuniavusis ši kalė anksčiau, jos negalima palikti be priežiūros. Kokia ji turėtų būti, priklauso nuo kalės ir jos veislės. Dideliuose veislynuose laikomos ir mažai su žmonėmis kontaktuojančios kalės, tikriausiai, norėtų šuniuotis pačios ir dažnai būna nepatenkintos, kai įsikiša žmogus. Bet vis dėlto ir tokių kalių negalima šuniuojantis palikti be priežiūros. Kol tai vyksta, jas reikia stebėti, bet netrukdyti, pasirodyti apytikriai kas valandą. Kalės – šeimos nariai paprastai nori, kad šuniavimosi metu šeimininkas būtų šalia. Jautrus jo dėmesys palengvina jų kančias.
Pasiruošimas šuniavimuisi. Pirmiausia reikia apsispręsti, kur kalė atsives šuniukus, ar reikia pašildyti patalpą – tai, žinoma, priklauso nuo metų laiko. Jeigu šildyti būtina, geriausias būdas – reguliuojama elektrinė šildyklė ar infraraudonųjų spindulių lempa, pakabinta virš dėžės. Šildyklė turi būti gerai izoliuota, kad padėjus po šuniukų paklotu, ant jos nepatektų drėgmės, antraip įvyks tragedija.
Per pirmas dvi savaites šuniukai turi būti laikomi apie 20°C temperatūroje.
Absoliučiai švarus paklotas ir dėžė šuniuojantis yra būtinos sąlygos. Labai svarbu, kad gimdymo patalpa taip pat būtų gerai išvalyta ir dezinfekuota. Su nauja vieta ir šuniavimosi dėže kalę reikia supažindinti prieš dešimt dienų. Bet jeigu ji yra tų kalių tipo, kurios lėtai pripranta prie permainų, ją galima perkelti j naują vietą anksčiau – prieš dvi tris savaites iki numatomo šuniavimosi. Pasiruošti kalės šuniavimuisi reikia iš anksto, pagal galimybes atsižvelgiant j visus atsitiktinumus.
Galutinis pasiruošimas. Reikalingus šuniavimuisi daiktus geriausia pasidėti ant metalinio padėklo. Reikia turėti dezinfekuojančių priemonių (spirito, vandenilio peroksido ir kt.), nedideles chirurgines reples, medvilninės medžiagos atraižas ar didelių nosinių, truputį brendžio (konjako), pipetę, vazelino ar šilto alyvų aliejaus indelį, o geriausia didelį švirkštą su vazelino aliejumi (sintomicino emulsija). Reikės laikrodžio, kad būtų galima pažymėti šuniukų gimimo laiką, ir bloknoto -šuniavimosi smulkmenoms užsirašyti (jų prireiks ateityje), matomoje vietoje veterinarijos gydytojo telefono numerį. Be abejo, apie galimą iškvietimą jį reikia perspėti iš anksto. Puikus daiktas – svarstyklės šuniukams sverti, jų svorį gimstant reikia irgi užrašyti į bloknotą. Be kitų smulkmenų, reikia paruošti įvairiaspalvius kaspinukus ar vilnonius siūliukus su ceratinėmis juostelėmis pažymėti šuniukus tuoj pat po gimimo. Prieš tris dienas iki šuniavimosi termino reikia perspėti veterinarijos gydytoją, kad gali prireikti jo pagalbos. Kalės paprastai šuniuojasi tarp 60 ir 63 dienos. Didelės vados gimsta anksčiau, o nedidelės truputį vėliau šio termino. Smulkių veislių kalės šuniuojasi trimis dienomis anksčiau nustatyto vidutinio termino. Paskutinėmis iki šuniavimosi dienomis reikia matuoti kalės kūno temperatūrą. Normali tiesiojoje žarnoje pamatuota kalės temperatūra – 38,5°C. Dvi dienas prieš šuniavimąsi ji nukrenta iki 37°C ir žemiau. Bet taip būna ne visada, ir reikia atkreipti dėmesį j visus kitus artėjančio šuniavimosi požymius. Ir vis dėlto, jeigu temperatūra normali, vargu ar kalė šuniuosis per artimiausias 24 valandas. Reikėtų duoti kalei prieš šuniavimąsi nelabai stiprių liuosuojančių priemonių išvalyti vidurius. Kelias dienas prieš šuniavimąsi kalė galbūt nenorės eiti toli nuo namų pasivaikščioti. Bet būna atvejų, kai kalė pasivaikščiojusi grįžta namo, įšoka j savo dėžę ir atsiveda pirmą šuniuką be jokių gimdymo sąrėmių.
Pirmieji požymiai
įvairių kalių pirmieji elgesio pasikeitimai prieš gimdymo sąrėmius labai nevienodi. Jeigu tai pirmas šuniavimasis, kalė labai jaudinasi. Dauguma kalių tampa labai neramios, laksto nusiminusios po namus ar savo patalpoje veislyne. Jos dažnai inkščia, stena, pradeda grandyti kampuose ar plėšo savo paklotą, rodydamos visu savo elgesiu, kad joms toli gražu nėra gerai. Kai kurios kalės atsisako ėsti netgi prieš dvi dienas iki šuniavimosi, o kitos nepraranda apetito iki paskutinės minutės ir gali pradėti šuniuotis be jokių išankstinių nerimo požymių, šuniuojasi labai greitai, be jokių komplikacijų.
Jeigu kalė šuniuojasi pirmą kartą, ją reikia parodyti veterinarijos gydytojui apytikriai prieš 3 dienas iki gimdymo, ypač jeigu ji anksti vaikus vedančios veislės atstovė. Jei kalei pirmas šuniavimasis, pienas neatsiranda iki gimdymo. Kalių, jau turinčių kelias vadas, pienas atsiranda likus 4-5 dienoms iki šuniavimosi. Be to, jau turėjusios kelias vadas kalės pilvas nusileidęs ir nukarusi viršutinė linija – ji tarsi susmegusi dėl kryžiaus sėdyninių ir kryžiaus klubinių raiščių nusilpimo. Tai labai matosi, jeigu šuniukų daug, ir beveik nesimato, jei tai kalės pirmoji vada, nes jos raiščiai dar neištempti, o pilvo raumenys stipresni.
Prieš šuniavimąsi kalė tampa meilesnė ir ypač švelni su savo šeimininkais. Likus kelioms valandoms iki sąrėmių kalė atsigula tam tikroje pozoje. Taip šunys gulasi retai – ji guli ištiesus priekines kojas, tarp jų nuleista galva su ypatingu sielvartu akyse. Ji maldaujančiai žiūri į savo šeimininką ir matosi, kaip ji jaudinasi.
Likus kelioms valandoms iki sąrėmių pradžios makštis pabrinksta, kilpa labai suminkštėja, iš jos išsiskiria tirštos, lipnios išskyros, kurių šeimininkai dažnai nepastebi, ypač smulkių veislių kalių. Tuo pat metu temperatūra nukrenta iki 37°C.
Šuniukas yra prisitvirtinęs prie gimdos sienelės placenta ir gauna maistą bei kraują, prisotintą deguonies, per bambagyslės kraujagysles, jungiančias šuniuką ir placentą. Šuniukas, bambagyslė ir placenta yra viename apvalkale, išskyrus dvynukus, kai viena placenta abiems, bet dvynukai šunims gimsta labai retai.
Kol šuniukas auga ir vystosi gimdoje, jis gyvena visiškai uždaroje dvisluoksnėje pūslėje. Išorinė pūslė dažnai vadinama „vandenine“. Jos glotnus vidinis apvalkalas vadinasi amnionu, o jį užpildantis tirštas drebučių pavidalo skystis -„amniotiniu skysčiu“. Jis apsaugo šuniuką ir bambagyslę nuo suspaudimo ir sužalojimo ir yra puikus tepalas gimdymo metu. Kai išorinės pūslės apvalkalas plyšta, skystis išteka ir apiplauna makštį. Šuniukas lieka vidiniame apvalkale ir su juo gimsta. Iš placentos centro išeina bambagyslė. Ja maisto medžiagos ir deguonis iš motinos kraujo per placentą patenka j šuniuko kraują. Per bambagyslę ir placentą yra pašalinamos šuniuko gyvybinės atliekos, taigi ji yra ir šalinimo organas. Bambagyslė, jungianti vaisių su placenta, turi dvi arterijas Ir vieną veną. Jomis atiteka prisotintas deguonimi ir maisto medžiagomis kraujas bei pašalinamas kraujas be deguonies.
Šuniavimasis prasideda nerimastinga būsena, dažnai krečia drebulys ir gali tęstis nuo 1 valandos iki 24 valandų. Tuo metu kalė gremžia ir drasko nagais savo dėžės paklotą.
Tikrieji sąrėmiai skirstomi (tris stadijas:
- Pirmoji stadija – lytinių organų praplatėjimas.
- Antroji stadija – šuniuko išstūmimas, kai sąrėmiai akivaizdūs. Ši stadija tęsiasi paprastai iki dviejų valandų.
- Trečioji stadija – placentos ir apvalkalo pašalinimas. Tai įvyksta po 5-15 minučių šuniukui gimus, kartais su sekančiu šuniuku.
Nerimastingąją stadiją šuniavimosi pradžioje nulemia padidėjęs pilvo ertmės spaudimas. Šiuo metu gimdos susįtraukimai dar nereguliarūs ir silpni, jie dar nepastebimi. Susitraukinėdami gimdos raumenys atsipalaiduoja ir palaipsniui gimda, makštis ir kilpa prasiplečia. Skausmai iš pradžių neaiškūs ir nemalonūs, todėl kalė darosi vis neramesnė. Ji blaškosi, gręžiasi atgal, sukasi vietoje, po to gulasi, bet greit ir vėl atsistoja, aiškiai matyti, kad jai negera. Kai kurios kalės tuo metu vemia, dauguma nenori ėsti. Iš kilpos išsiskiria gausios gleivėtos išskyros, jos sutepa gimdymo takus, paruošdamos juos šuniukų gimimui. Kol sąrėmiai nestiprūs, dar nereguliarūs ir nematomi, jie kalei ar šuniukui pakenkti negali. Bet viskas pasikeičia, kai sąrėmiai sustiprėja ir trukmė pailgėja.
Nuo gimdymo sąrėmių suintensyvėjimo prasideda antroji stadija, kai prie gimdos susitraukimų – sąrėmių prisideda stangos – pilvo raumenų susitraukimai. Tuo metu kalė guli ir kai įsitempia, nugara ir strėnomis stipriai prisiglaudžia prie dėžės sienelės. Būtų gerai, kad ji galėtų ir kojomis j ką nors atsiremti. Dauguma kalių šuniuojasi gulėdamos ant dešinio šono, bet kai kurios stovi, kitos kaitalioja padėtį. Pamažu vandens pūslė su šuniuku per dubens angą išstumiama j makštį. Vandens pūslė spaudžia gimdos kaklelį ir patenka j gimdymo kanalą, kanalas vis minkštėja ir vis daugiau plečiasi, pagaliau gimda, gimdos kaklelis ir makštis tampa vienu gimdymo taku.
Antroje gimdymo stadijoje gimdos susitraukimus galima pajusti pridėjus ranką prie kalės pilvo. Sąrėmiai tampa reguliarūs ir stiprūs, o gimda tai sukietėja, tai atsileidžia. Tarp sąrėmių kalė atsipalaiduoja, sunkiai alsuoja ir žiūri sustingusiomis akimis. Sąrėmių metu ji netgi gali staugti. Pasunkėjęs alsavimas dažnai reiškia, kad kalei užeina sąrėmiai.
Pamažu vandens pūslė su šuniuku sąrėmių stumiama patenka j dubens sritį, o paskui stanginantis stumiama toliau makšties link, kiekvieno sąrėmio metu pasislinkdama tam tikrą kelio atkarpą. Pirmas gimsta žemiausiai gimdos skiltyje gulintis, paprastai didžiausias vados šuniukas, ir todėl jo gimimas sunkiausias.
Pūslei sprogus gamta leidžia kalei truputi pailsėti kad ji sukauptų jegas paskutiniesiems labai stipriems galingiausiems sąrėmiams per visą šuniuko gimimą? sąrėmiai ypač skausmingi ir varginantys, su pilvo raumenų diafragmos susitraukimais. Toks raumenų judėjimas stumia pasyvius šuniukus, ir pagaliau pirmasis iš jų pasirodo.
Šuniuko gimimas
Dažniausiai šuniukas gimsta kniūbsčias, galva j prieki Po truputį šuniukas stumiamas gimdymo takais ir jo galva pasiekia kilpą. Šią akimirką kalė gauna trumpą atokvėpį iki kito sąrėmio, kuris prastumia pro dubens angą šuniuko pečius. Šis momentas sunkiausias, po jo šuniukas gimdymo takais paprasčiausiai išslysta.
Dažniausiai šuniukas gimsta su pūsle, kartais pūslė plyšta gimdymo metu. Kol šuniukas slinko gimdymo takais, pradėjo atsiskirti placenta. Kartais ji suspėja atsiskirti nuo gimdos sienelės ir šuniukui gimstant gali išeiti paskui bambagyslę kartu su šuniuku.
Sunkumų šuniukui gimstant atsiranda tuomet, kai pečiai ir karčiai stumiami pro dubens angą. Tada susidaro tai, ką vadiname plačiuoju trikampio kraštu. Gimdymo komplikacijos aprašytos 9 skyriuje.
Kai šuniukas jau išstumtas, prasideda dar vienas sąrėmis, išstumiantis apvalkalus ir placentą, jeigu jie neišėjo kartu su šuniuku. Sąrėmiai trumpam aprimsta. Kai šuniukas iš gimdos išstumtas, ši susitraukia ir išstumia placentą. Tada suspaudžiamos ir uždaromos placentos atsiskyrimo metu pažeistos kraujagyslės. Gimda susitraukia greitai, bet kaklelis lieka atviras, todėl apvalkalai ir placenta pašalinami lengvai ir paprastai išeina tuoj pat po kiekvieno šuniuko gimimo. Kartais jų pašalinimas gali užtrukti, bet tuo atveju vaisiaus apvalkalus ir placentą išstums sekantis šuniukas.
Jeigu sąrėmiai ilgai tęsėsi, o gimdymas buvo sunkus, kalė gali būti taip išsekusi ir netgi psichiškai paveikta, kad neįstengs pašalinti apvalkalo nuo šuniuko ir sutvarkyti bambagyslės. Žinoma, kalei reikia leisti pailsėti, bet labai svarbu, kad šuniuotis padedantis žmogus greit perplėštų vaisiaus pūslės apvalkalą prie snukučio, nes kitaip šuniukas gali uždusti.
Jei šuniavimasis vyksta be komplikacijų, kalė pati perplėšia pūslės apvalkalą, išlaisvina šuniuką, o tada perkanda bambagyslę. Reikia leisti jai pačiai tai padaryti, jeigu tik ji to nori. Išimtis – apskritagalvių veislės, pvz., buldogai ir pekinai, kai kurios nykštukinės veislės ir visos kitos veislės, pasižyminčios blogais dantimis. Kalės su per maža ar per didele sakanda gali lengvai suklysti ir vietoje šuniuko bambagyslės perkąsti jį patį.
Kai kurios kalės, ypač neproporcingo sudėjimo veislių, sunkiai šuniuojasi, jos nesugeba susilenkti ir pasiekti savo kilpos, kol negimė visi šuniukai, todėl ir negali jiems padėti gimstant. Tokiu atveju šuniuką sutvarkyti turi žmogus.
Šioje šuniavimosi stadijoje visoms kalėms, nepriklausomai nuo veislės, reikia priežiūros, nes kai kurios kalės gali labai negrabiai elgtis su savo mažyliais, ypač tos, kurios jų nėra turėjusios. Kai kurios kalės tempia dantimis bambagyslę jau po to , kai ją perkanda. Neleiskite jai šitaip daryti, nes gali išsivystyti bambos trūkis.
Šuniukai, kaip taisyklė, gimsta sveiki ir stiprūs, motina juos uoliai laižo ir gana šiurkščiai stumdo nosimi ir apverčia Tai puiku, nes stimuliuoja įvairiapusišką šuniukų gyvybingumą ypač kvėpavimo ir kraujotakos. Kruopštus laižymas nusausina šuniukus ir paskatina pirmąsias išmatas. Stiprus šuniukas tiksliai žino, kur ieškoti spenelio, o kai kurie šuniukai pasiekia užpakalinius spenelius ir pradeda juos žįsti dar jungdamiesi su motina bambagysle, t.y. dar ne visiškai gimę. Šuniukų žindimas stimuliuoja gimdos susitraukimus ir pagreitina šuniavimosi procesą.
Bambagyslės atsiskyrimas
Jeigu kalė neperkando bambagyslės pati, ją galima lengvai perplėšti. Bambagyslėje yra nepatvari vieta, kurioje ji yra nestipri ir dažnai pati perplyšta. Geriausias atvejis – kai bambagyslė pakankamai ilga ir perplyšta šuniukui gimstant, o placenta išstumiama kartu ar tuoj pat po jos. Šiuo atveju pirmiausia reikia padėti kalei išlaisvinti šuniuką nuo apvalkalų ir nuvalyti nuo jo gleives, tik tada galima tvarkyti bambagyslę. Negalima leisti, kad šuniukas šliaužtų, tempdamas paskui save už bambagyslės placentą, nes gali sukelti bambos trūkį. Šuniavimosi metu reikia nuolat stebėti, kad gimstančio šuniuko bambagyslė nepersitemptų, ypač trūkčiojamai – tai gali būti trūkio priežastis. Jeigu bambagyslė labai trumpa ir šuniukas vos begali išlįsti iš kilpos, jį galima keletui minučių palikti su bambagysle. Šiuo atveju kalė negalės sutvarkyti šuniuko jam nepakenkus, todėl viską turi padaryti žmogus, padedantis gimdyti. Jeigu šuniukas gimė su placenta, bet bambagyslė trumpa, taip pat neleiskite kalei jos perkąsti pačiai, nes ji gali įkąsti ir šuniukui.
Prieš atskiriant bambagyslę, reikia atsargiai „išmelžti“ iš jos kraują šuniuko link. Tai bus jo paskutinis vidinis maitinimas iš motinos kūno. Nereikia bambagyslės pjauti – taip dažniausiai sukeliamas nedidelis kraujavimas, kuris susilpnina šuniuką. Jeigu šuniukui gimimus placenta vis dar gimdymo takuose, išspaudę kraują užspauskite bambagyslės dalį prie pat kilpos chirurginėmis replėmis. Tokiu būdu galima sulaikyti placentą, kad ji po bambagyslės perpiešimo negrįžtų atgal j gimdą. Dabar paimkite už bambagyslės nykščiu ir smiliumi 2-3 cm nuo šuniuko pilvo, o kitos rankos smiliumi ir nykščiu nuo šuniuko pilvo dar 2-3 cm. Tolimesnę ranką laikykite nejudindami, o artimesne prie šuniuko ranka tempkite bambagyslę šuniuko pilvo link, ir ji tuoj perplyš. Šiuo metu kraujagyslės išsitempia ir susitraukia, kraujavimo nebus ir nereikės perrišti bambagyslės. Nėra reikalo naudoti kokį nors antiseptiką ir, savaime suprantama, ne jodą!
Jeigu bambagyslė labai stipri, ją galima įpjauti, o po to perplėšti. įpjova turi būti padaryta steriliomis žirklėmis, virintomis ne mažiau kaip penkias minutes. Kai kurie augintojai perpjauna bambagyslę, bet prasideda kraujavimas ir reikia kelias minutes laikyti perpjautos bambagyslės galiuką stipriai užspaudus pirštais, kad kraujavimas liautųsi. Jeigu užspaudimas nepadeda, reikia bambagyslę perrišti steriliu ketgutu ar chirurginiu šilkiniu siūlu. Jeigu bambagyslė nutraukta teisingai, jos perrišti niekada nereikės.
Jei šuniukas gimsta be apvalkalo, jei jis paplūdęs krauju ar žaliu skysčiu, labai svarbu tai pašalinti iš jo nosies ir snukučio, kad kuo greičiau pats pradėtų kvėpuoti.
Dauguma šuniukų gimsta 15-30 minučių intervalais. Kartais 4-6 šuniukai gimsta vienas po kito, o po to, jeigu vada didelė, prieš pasirodant sekančiai šuniukų partijai gali būti 1-2 valandų pertrauka. 12-14 šuniukų vados gimimas dažniausiai užtrunka kelias valandas ar net visą dieną, o kartais ir ilgiau.
Kai kalė, iškankinta po kokio nors šuniuko gimimo, nenori jo laižyti ir stimuliuoti, tai turi padaryti šiurkščiu rankšluosčiu šuniuotis padedantis žmogus.
Kartais šuniukai gimsta be apvalkalų, labai skirtingais intervalais, o apvalkalai gali būti išstumiami paskui kiekvieną šuniuką, arba šuniukai gali gimti įsukti Į prieš tai gimusio apvalkalus. Šuniukas gali gimti ir po savo placentos. Taip atsitinka paskutiniesiems šuniukams.
Placenta
Placenta vadinama visa tai, kas išgimdoma kartu su šuniuku – vaisiaus apvalkalai, bambagyslė ir placenta. Kartais bambagyslė būna tokia trumpa, kad gimdymo metu pati dėl ištempimo perplyšta ir nesuspėjusi išlysti placenta lieka gimdoje ar makštyje. Po 15 minučių ji pati išlenda ar būna išstumta kito gimstančio šuniuko. Jeigu suspėtumėte perplyšusį bambagyslės galą suspausti chirurginėmis replėmis, placenta nepasislėptų ir po kelių minučių, aptvarkius šuniuką, būtų galima atsargiai patraukti už suspausto bambagyslės galo ir ištraukti placentą. Paprastai placenta išlenda gana lengvai.
Šuniavimosi metu kalė nuolat laižo kilpą, kad apsivalytų, kartais ji suėda placentą taip greitai, kad šeimininkas net nepastebi. Placentas reikia suskaičiuoti ir nustatyti, kiek jų kalė suėdė, o galbūt ir apskritai neišėjusių placentų skaičių.
Dažniausiai įstringa paskutiniųjų gimstančių šuniukų placentos. Galbūt jie buvo tolimesnėje gimdos skiltyje ir jiems reikia daugiau laiko išlysti. Jeigu gimdoje atsitiktinai liks placenta ar jos dalys, gali išsivystyti metritas, t.y. gimdos uždegimas, o jo pasekmės gali būti tragiškos.
Jeigu kyla kokių nors abejonių dėl placentų išėjimo arba jei įstringa paskutinė placenta, reikia kreiptis j veterinarijos gydytoją. Gydytojas gali suleisti kalei vaistų, kurie padės gimdai išvaryti likusias placentas. Kartais kalės organizme pasilieka šuniukas, o tai ypač pavojinga.
Jeigu nepašalinsite iš gimdos negyvo šuniuko arba placentos per 60 valandų po šuniavimosi – kalė žus!
Placentą suėda kalė
Nėra vieningos nuomonės, ar galima leisti kalei suėsti placentą. Aš asmeniškai manau, kad jeigu kalė nori, jai reikia leisti suėsti placentas, bet ne daugiau kaip tris. Placentoje yra labai daug baltymų ir hormonų, kurie ten kaupiasi nuo pat apvaisinimo momento. Taip pat ji turi geležies ir deguonies. Hormonai stimuliuoja kalės laktaciją. Jie taip pat padeda po šuniavimosi susitraukti gimdai.
Leisdami kalei suėsti placentą, nemažai rizikuojame. Jeigu ji suėstų per daug placentų, gali sutrikti jos skrandžio veikla ir ji gali stipriai suviduriuoti. Turbūt todėl dauguma veterinarijos gydytojų nerekomenduoja leisti kalei ėsti placentų. Prieš placentų ėdimą nusistačiusieji taiko svarų argumentą, kad po šuniavimosi naminis šuo gauna vertingo maisto ir jam nereikia papildomo. Biologai mano, kad instinktas placentas ėsti išliko iš tų laikų, kai šunys buvo laukiniai, ir kalės, norėdamos apsaugoti šuniukų gyvybę, suėsdavo placentas, kad nuslėptų nuo kitų plėšrūnų kraujo kvapą.
Ar reikia atitraukti šuniukus nuo kalės
Tai priklauso nuo kalės charakterio, šuniukų skaičiaus ir kaip greitai jie vienas po kito gimsta. Geriausia visada palikti pirmą šuniuką su motina tol, kol gims kitas šuniukas. Jei kalė nerami, šuniukus reikia nuo jos paimti. Juos reikia padėti ant šiltos antklodės, po kuria įjungta šildyklė, ar j dėžę su virš jos pakabinta ultraraudonųjų spindulių lempa. Kai kalė, atvedusi eilinį šuniuką, nusiramins, visus šuniukus jai reikia grąžinti, nes jų normaliam kvėpavimui ir virškinimui reikia, kad kalė juos laižytų ir žindytų pienu. Jeigu šuniukai liks vieni, jie užmigs, o tai negerai. Kai kurios kalės labai jaudinasi, jeigu iš jų paimami šuniukai. Iš didelės vados kalei reikia palikti vieną du šuniukus, ir ji nepastebės, kad kitų trūksta. Bet jeigu ji vis tiek nenurimsta, tada, turėdami šuniavimosi dėžę su apsauginėm lentelėm, paliekame kalei visus šuniukus
Vados dydis
Geriausia vada – 4-5 šuniukai. Toki skaičių šuniuku paprastai atsiveda mūsų šunų laukiniai giminaičiai, dėl to motina nesublogsta ir šuniukai auga sveiki. Dideles vadas atsivedusioms kalėms svarbu, kad jos tarp šuniavimosi turėtų pakankamai laiko pailsėti. Jeigu vada pernelyg gausi, reikia ieškoti Įmočių ar mažylius papildomai šerti, kad jie neišsekintų savo motinos. Tokios atsargumo priemonės rekomenduojamos ne tik motinos tausojimui, bet ir tam, kad šuniukai gyvenimo pradžioje sustiprėtų ir ateityje būtų geri, stiprūs tėvai.
Naujagimis
Tik gimusiam šuniukui reikia pašalinti apvalkalą, kad jis galėtų kvėpuoti: tai padaro kalė ar žmogus, padedantis šuniuotis. Paprastai šuniukas kartą ar du išsižioja, po to pradeda kvėpuoti. Iš pradžių kvėpavimas būna negilus ir palyginti silpnas, bet greit sunormalėja. Blogas ženklas, jeigu jis kvėpuoja atvira burna. Kai kurie šuniukai gimsta lyg be gyvybės ženklų ir nekvėpuoja. Labai svarbu, kad gimęs šuniukas tuoj pat pradėtų kvėpuoti. Kai kvėpavimas tampa normalus, jis energingai šliaužia prie motinos spenelių ir pradeda žįsti.
Pirmasis pienas – krekenos – savo sudėtyje turi liuosuojančių medžiagų, ir labai svarbu, kad šis pienas patektų j šuniukų žarnyną. Jis stimuliuoja peristaltiką ir valo žarnyną. Pirmos šuniukų išmatos (mekonijus) atrodo kaip juoda lipni masė, ji susikaupia žarnyne dar negimus. Svarbu, kad mekonijus išsivalytų kuo greičiau, nes kol tai neįvyksta, negali
prasidėti normalus virškinimas. Kalė, aplaižydama šuniuką, taip pat stimuliuoja žarnyno veiklą. Silpnam šuniukui reikia padėti išsituštinti masažuojant pilvelį nedideliu kuokšteliu suvilgytos vatos.
Kalė po šuniavimosi
Po šuniavimosi kalei reikia duoti truputį šilto pieno su gliukoze. Šuniuojantis tarp šuniukų gimimo jai galima pasiūlyti drungno pieno (nuo šilto ji pasidarytų mieguista). Jeigu gimsta didelė vada, pavargusiai kalei galima duoti 0,5 – 1 arbatinį šaukštelį įpilto į pieną brendžio arba konjako.
Šuniukų gimimas – kalei didelis išmėginimas. Su vandens pūsle ir kraujuojant prarasto vandens kiekį reikia palaipsniui atstatyti. Tuoj po šuniavimosi negalima duoti gerti labai daug – reikia siūlyti atsigerti po nedaug, bet dažnai.
Tyrimai rodo, kad baltymai ir kiti organiniai placentos junginiai, tarp jų ir hormonai, patekę į skrandį suyra, kaip ir kiti ten patekę baltymai. Laktacijai ir gimdos susitraukimui turi įtakos kalės kraujyje esantis specifinių hormonų šiame vaisingame periode koncentracijos laipsnis (sudarytojos pastaba).
Po tokių didelių pastangų kalė bus labai išvargusi, ir kad jėgos atsistatytų, ją reikia laikyti šiltai, netrukdyti ir palikti kuriam laikui tik su šuniukais.
Šuniavimosi metu reikia keisti paklotą, kai tik susi-teršia, o gimus paskutiniam šuniukui reikia pakeisti visą patalynę. Po šuniavimosi kalei kurį laiką bus pastebimos kraujuotos išskyros, ypač didelių veislių kalių. Tai trunka savaitę
ar daugiau.
Kelias dienas po šuniavimosi kalė gali truputį viduriuoti, ir tai normalu, bet jeigu tai skrandžio funkciniai sutrikimai, kalei reikia duoti kelias tabletes aktyvuotos anglies. Nerekomenduojame duoti stiprių vaistų, nes su pienu tie vaistai
bus perduodami šuniukams.
Kelias dienas po šuniavimosi kalės temperatūra bus pakilusi. Po normalaus gimdymo kalė turi gerą apetitą. Bet daugelis veterinarijos gydytojų nepataria kalės po šuniavimosi šerti sočiai, kol susitvarkys skrandžio veikla, jos maistas turi būti lengvas. Dvi pirmas dienas jai reikia nedidelėmis porcijomis duoti tik pienišką maistą. Jei kalė tuoj po šuniavimosi bus maitinama kaloringai, tai labai stimuliuos pieno liaukas ir jos gamins pieno daugiau, negu reikia šuniukams. Gali įvykti pieno liaukų persipildimas, o po to jų uždegimas, ypač jeigu vada nedidelė.
Vandens kalei galima duoti tiek, kiek ji nori.
Maždaug trečią dieną po šuniavimosi kūno temperatūra tampa normali ir pirmą kartą kalei galima duoti mėsos. Bet iki pirmos savaitės pabaigos jos racionas turi būti lengvai virškinamas.
Pirmą savaitę kalę reikia nuvesti nuo šuniukų keturis kartus per dieną, kad ji galėtų nusituštinti. Antrą savaitę pasivaikščiojimus galima pratęsti iki 15-30 minučių. Pasivaikščiojimai stimuliuoja pieno išsiskyrimą, suteikia kalei minimalų fizinį krūvį, kad kalė palaipsniui atstatytų savo kondiciją.
Po pasivaikščiojimų spenelius reikia apsiuostyti šlapiu skudurėliu ir nusausinti, o tada galima leisti kalei sugrįžti pas šuniukus. *
Reikia atsiminti, kad šiuo metu kalė patiria didelį psichinį ir fizinį krūvį ir gulinčios savo „lizde“ su šuniukais geriausia netrikdyti. Dėžę reikia valyti, kai kalė išvesta pasivaikščioti. Pirmomis dienomis prie kalės nereikia leisti pašalinių, savininkas turi nedemonstruoti simpatiškos šuniukų vados savo draugams, kol jie truputį paaugs ir kalė nustos
Geriausia, kad žindančiai kalei pasivaikščioti pasiūtume „prijuostę“, o ilgaplaukei kalei net kombinezoną. Tokiu būdu šuniukai bus apsaugoti ir nuo purvo, ir nuo infekcijų, kurias kalė gali parsinešti iš pasivaikščiojimų. Pašalinių pasirodymas labai jaudina kalę, ypač jeigu ji rūpestinga mama.
Paklotas
Antklodės gali atrodyti patogios kalei ir šuniukams, bet jos gali būti pavojingos, nes kalė grando „lizdą“ ir antklodę sujaukia, o šuniukai gali būti ten įsirausę ir uždusti. Ir patys šuniukai labai greitai pradeda visur šliaužioti, gali įlysti po antklode ir kalė nepastebėjusi gali ant jų atsigulti. Todėl antklodės tinka tik labai smulkių veislių šuniukams. Jeigu antklodės vis dėlto naudojamos, jų kraštai turi būti gerai pritvirtinti. Šienas ir šiaudai negali būti naudojami, nes kaupia dulkes ir gali privilioti parazitų, pavyzdžiui, blusų ir utėlių, taip pat pelių ir žiurkių. Be to, šienas dažnai sudirgina odą ir sukelia ausų susirgimus. Paaugusiems šuniukams geriausia naudoti medžio drožles, jos švarios ir nedulka. Pirmas tris savaites laikau kalę su šuniukais ant antklodžių, prikaltų prie lentos, o kai jie paauga, priberiu jiems medžio drožlių. Jos šiltos ir švarios, o kai susiteršia, jas lengva pašalinti ir sunaikinti. Tai ekonomiška, nes nereikia kaip antklodžių skalbti, džiovinti ir vėdinti.
Papildomas šuniukų šėrimas
Jeigu kalė sveika ir stipri, ji gali aprūpinti savo šuniukus geriausiu maistu – savo pienu – iki trijų savaičių amžiaus. Išimtis – kai kurios mažapienės veislės (pavyzdžiui, bladhaundas), labai didelę vadą turinčios ar staiga susirgusios kalės. Šiais atvejais nuo pustrečios savaitės reikia pradėti šerti papildomai.
labradoro retriveriai